2. Socialinė terapija remiasi Rudolfo Šteinerio antroposofija:

a) socialinės terapijos tikslas – giliau suprasti žmogaus būtį. Pradinis taškas yra antroposofinis žmogaus paveikslas;

(b) socialinė terapija pripažįsta dvasinio pasaulio realybę ir veikia viso pasaulio apimtyje. Socialinėje terapijoje kiekvienas žmogus yra asmuo, turintis sveiką, nesunaikinamą dvasinę esmę, kurio orumas yra neliečiamas;

(c) socialinės terapijos etiniai aspektai turi krikščionišką ir humanistinę orientaciją;

d) ši terapija turi pamatinį įsitikinimą, kad kiekvienas žmogus įneša savo socialinį indėlį – nė vienas nėra tik tas, kuriam reikia pagalbos ir nė vienas nėra tik tas, kuris padeda. Žmonės nuolat įtakoja, apsunkina ir praturtina vienas kitą;

e) socialinė terapija kilusi iš antroposofinio judėjimo ir yra su ja susieta įvairiais būdais;

3. Socialinė terapija iš vienos pusės yra orientuota į žmogaus poreikį socialinei integracijai ir santykiams, o iš kitos – į asmeninę autonomiją;

4. Socialinės terapijos dėmesys, nesiekiant sumenkinti negalios rimtumo ir sunkumo, sutelkiamas į asmens, kuriam reikia pagalbos, stiprybes, galimybes bei vidinius išteklius. Ji bando suprasti žmogaus esmę, kuri slypi už negalios;

5. Suaugęs asmuo, kuriam reikalinga pagalba, suprantamas ne kaip asmuo, kuriuo reikia rūpintis ir prižiūrėti jį visą gyvenimą. Pamatinis supratimo principas glūdi tame, jog kiekvienas žmogus, su kuriuo susiduriame šioje sferoje, yra suaugęs ir jis pats turi tikslą bei norą nugyventi savo gyvenimą atsakingai, o kitiems padedant – jis gali tai padaryti;

6. Šiuo atžvilgiu suaugęs žmogus turėtų būti pripažįstamas nepriklausomu nuo bet kokios paramos, kurią jis gali gauti;

7. Kita vertus, „suaugusiojo“ sąvoka neturėtų būti suprantama kaip būsena, kuri pasiekiama iš karto ir visiems laikams, tačiau ji yra vystymosi procesas, ir tai galioja visiems. Mes nesame suaugusieji, bet savo gyvenimą praleidžiame tapimo tokiais procese. Tikslu tampa noras turėti išpildytą biografiją, o išpildyta biografija yra kiekvieno asmens subjektyvios patirties klausimas;

8. Šis vystymosi procesas vaikystėje yra vedamas per pedagogikos, socializacijos ir mokymo kelią, o suaugusiųjų atveju – atitinkamas asmuo padeda vykdyti treniravimo(si) ir vystymo(si) procesus. Todėl socialinėje terapijoje daugiausia dėmesio skiriama treniravimo ir vystymosi galimybėms, o ne pedagoginėms priemonėms;

9. Begaliniai svarbus socialinės terapijos aspektas yra lydinčio asmens požiūris, kuris turi būti priimantis, suprantantis bendravimo vertę, susidomėjęs, draugiškas ir nuoširdus. Profesionalus įsitraukimas, specialisto žinios, patirtis ir intuicija labai svarbu, tačiau lydintis asmuo negali būti tik profesionalo vaidmenyje, todėl jo veikla, pasirinkus šį kelią, tampa pilna iššūkių.

10. Didelis dėmesys skiriamas situacijoms, kurios susidaro, kai susitinka lydintysis su asmeniu, kuris yra lydimas. Idealiu atveju tai būtų akių lygio dialogas, pagrįstas pagarba ir abipusiu susitikimo vertės suvokimu;

11. Iš esmės socialinės terapijos teikiama pagalba yra nukreipta į naudingos bei prasmingos socialinės aplinkos sukūrimą;

12. Svarbiausi socialinės aplinkos aspektai yra: gyvenamoji aplinka, darbinė veikla ir kultūrinis gyvenimas;

13. Socialinė aplinka turėtų būti tuo pačiu ir apsauginė erdvė, ir erdvė vystymuisi;

14. Tokią socialinę aplinką kuria įtraukioji (inkliuzinė) socialinė – terapinė bendruomenė, kurioje gyvena ir dirba žmonės, turintys specialiuosius poreikius ir jų neturintys. Bėgant metams išsivystė visas spektras tokių bendruomenių;

15. Svarbi užduotis, kuriai suprasti reikia papildomų pastangų, tai – dalyvavimas viešajame gyvenime, siekiant socialinės įtraukties;

16. Socialinėje terapijoje naudojamų metodų pasirinkimas gali būti įvairus, kol užtikrinamas žmogiškasis orumas;

17. Norint teisingai išspręsti skirtingų asmenų situacijas jų gyvenime, darbe ir kultūrinėje veikloje, gali būti naudojami įvairūs metodai ir būdai. Tai susiję su tikrąją pasirinkimo laisve, už ir prieš, priklausomai nuo konkrečios situacijos;

18. Socialinė terapija neapsiriboja vien tik paslaugų teikimu klientui ekonomine prasme, tačiau vertina ir lydintį, ir lydimąjį asmenį kaip individualias asmenybes, kurios nori susitikti viena kitą pačia giliausia prasme. Šiuo atžvilgiu atlyginimas už paslaugą neturi jokio tiesioginio ryšio su teikiama pagalba;

19. Taip pat socialinė – terapinė bendruomenė nesiekia būti institucija, ji laiko save socialine erdve arba bendruomene, kurią vysto ir atsakingai prižiūri bei kuria visi bendruomenės nariai;

20. Socialinė terapija yra atvira erdvė vystymosi galimybėms. Ji atsiskleidžia santykyje su socialiniais pokyčiais ir profesiniu įvertinimu bei dialoge su mokslu pagrįstu specialiuoju ugdymu.

Tekstą parengė Socialinės terapijos darbo grupė, 2018 m. :

Freia Adam, Paulamaria Blaxland-de Lange, Sara Colonna, Hartwig Ehlers, Brigitta Fankhauser, Jon Geelmuyden, Juliane Gravenhorst, Andrea Kron-Petrovic, Achim Leibing, Henk Poppenk, Leonardo Schmidt, Stefan Siegel-Holz, Sonja Zausch

Vertimas į lietuvių kalbą – neprofesionalus,  skirta tik asmeniniam naudojimui.